Aravos yra dideli, ryškiaspalviai papūgų giminės paukščiai. Jie garsėja sumanumu, socialumu ir gebėjimu atkartoti žmogaus balsą. Šie paukščiai gyvena tropiniuose Centrinės ir Pietų Amerikos miškuose. Jų elgesys ne mažiau įspūdingas nei išvaizda.
Įspūdingi paukščiai su stipriais ryšiais
Aravos laikomos vienomis didžiausių papūgų pasaulyje. Jų sparnų mostas gali siekti apie 1,2 metro. Nuo snapo iki uodegos jos gali būti maždaug 101 centimetro ilgio. Šiai grupei priklauso keliolika skirtingų rūšių, tarp jų ir raudonpečės, didžiosios žaliosios bei melsvaskruostės aravos.
Jos nuo seno prijaukintos ir laikomos labai bendraujančiais augintiniais. Tinkamoje aplinkoje arava gali tapti puikiu šeimos paukščiu. Vis dėlto jai reikia daug dėmesio, erdvės ir kantrybės. Šie paukščiai mėgsta žaisti ir dažnai greitai perpranta triukus.
Aravos tikrai kalba
Laisvėje aravos dažniausiai gyvena pulkais po 10 ar 30 paukščių. Tokiose grupėse nuolat girdėti šauksmai, klyksmai ir įvairūs signalai. Šie garsai padeda palaikyti ryšį ir žymėti teritoriją. Net atskiri paukščiai gali turėti savitą skambesį, kad partneriai juos atpažintų.
Namų aplinkoje toks balsingumas gali būti nemenka problema. Aravos garsiai reiškiasi ir uždarose patalpose. Todėl tylos mėgėjams jos tikrai nebus pats geriausias pasirinkimas. Vis dėlto šių paukščių gebėjimas atkartoti žodžius stebina daug ką.
Nors aravos neturi tokio balso aparato kaip žmonės, jos turi kitą garsui svarbią sandarą. Orui judant per ją, o snapui ir liežuviui dirbant kartu, paukštis gali išmokti tarti žodžius. Kartais jis įsimena net ištisas frazes. Būna ir taip, kad prijaukintos aravos perima keiksmažodžius, o paskui perduoda juos kitiems paukščiams.
Kai kurie laikomi paukščiai tampa garsūs būtent dėl to. Pasitaiko, kad jie ima kartoti necenzūrinius žodžius žmonėms matant. Tokiais atvejais laikytojams tenka ieškoti sprendimų ir riboti jų kontaktą su lankytojais.
Poros dažniausiai išlieka kartu visą gyvenimą
Aravos nėra atsitiktiniai partneriai. Dažniausiai jos pasirenka vieną porą visam gyvenimui. Tai ne tik veisimosi partneris, bet ir nuolatinis draugas. Paukščiai dalijasi maistu ir kartu leidžia laiką.
Jų tarpusavio priežiūra taip pat labai svarbi. Aravos dažnai vienos kitoms tvarko plunksnas. Kartais tai tampa savotišku ritualu, turinčiu savas taisykles ir įpročius. Kai ateina metas dėti kiaušinius, patelė juos peri, o patinas tuo metu ieško maisto platesnėje teritorijoje.
Namuose šiems paukščiams reikia daug vietos judėti. Jie turi išskleisti sparnus ir saugiai juos mankštinti. Todėl mažas narvas ar ankšta patalpa jiems netinka. Patogesnė aplinka būtų erdvi vieta su lesyklomis ir įvairiomis tupėjimo kartimis.
Maistas turi būti ne tik įvairus, bet ir įdomus
Laisvėje aravos lesa labai skirtingą maistą. Jų racioną sudaro uogos, vaisiai, vabzdžiai, sraigės, riešutai ir sėklos. Kartais jos net praryja molio ar žemės, kad lengviau virškintų maistą. Gamtoje šie paukščiai gali nukeliauti iki 24 kilometrų ieškodami maisto.
Namų sąlygomis vien įprasto lesalo nepakanka. Joms reikia ir veiklos, kuri skatintų ieškoti maisto. Dalis laikytojų įrengia paukščiams užduotis, primenančias natūralų maisto paieškos elgesį. Taip paukštis turi ne tik ėsti, bet ir pasistengti.
Pirmiausia į narvą galima įdėti kelis mažus indelius skirtingose vietose. Tada paukštis turi judėti ir ieškoti skanėstų. Vėliau ant indelių dedami popieriaus lapeliai, kuriuos jis patraukia, kad pasiektų maistą. Dar vėliau popierius tvirtinamas viršuje, kad užduotis būtų sunkesnė.
Tokios veiklos padeda lavinti tiek kūną, tiek protą. Kai kurie paukščių augintojai galiausiai leidžia aravoms ieškoti maisto ir po namus. Tuomet tenka slėpti įvairius maisto galvosūkius keliose vietose.
Snapas toks stiprus, kad sutraiško kietus riešutus
Aravos snapas yra nepaprastai tvirtas. Jis lengvai sutraiško labai kietą riešutų kevalą. Snapas veikia kartu su ilgais, vikriais pirštais ir judriu liežuviu. Taip maistas tinkamai pastatomas prieš traiškymo judesį.
Storas, mėsingas liežuvis taip pat labai svarbus. Jo sandara leidžia keisti formą ir tiksliai valdyti maistą. Dėl to aravos laikomos vienomis iš nedaugelio paukščių, turinčių sudėtingą liežuvio judėjimo kontrolę.
Nors snapas atrodo pavojingai, paukščiai retai juo puola žmogų. Vis dėlto įkandimas gali būti labai skaudus. Todėl nereikėtų laikyti aravos visai prie veido. Ant peties ją dėti irgi ne visada saugu.
Leidus aravai vaikščioti po namus be priežiūros, žalos gali būti nemažai. Šie paukščiai mėgsta kramsnoti įvairius daiktus. Jie gali apgadinti baldus, laidus ar popierius. Net ir trumpas neprižiūrimas pasivaikščiojimas gali baigtis nuostoliais.
Akys keičia spalvą augant
Išsiritusios iš kiaušinio aravos turi juodas akis. Maždaug nuo penkto mėnesio spalva ima šviesėti. Šis pokytis tęsiasi iki dvejų metų. Suaugusio paukščio akys paprastai būna ryškiai geltonos, o vyzdžiai tamsūs.
Tokios akys dažniausiai išlieka visą ilgą gyvenimą. Aravos gali gyventi nuo penkiasdešimties iki septyniasdešimties metų. Vis dėlto pasitaiko ir spalvos skirtumų. Jų regėjimas pritaikytas aktyvumui dieną.
Akys yra galvos šonuose, todėl paukštis mato labai plačiai. Jis gali stebėti aplinką beveik visomis kryptimis. Kai kurių rūšių aravos net gali judinti akis akiduobėse. Tai dar labiau padeda sekti aplinką nejudinant galvos.
Jų emocijos matomos plunksnose ir veide
Aravos turi gana sudėtingą emocinį gyvenimą. Tai pastebi visi, kas jas laiko namuose. Jos bendrauja ne tik balsu, bet ir kūno kalba. Veido išraiškos bei plunksnų judesiai dažnai pasako daugiau nei garsai.
Kai kurios aravos, išskyrus vieną rūšį, gali parausti skruostuose. Tai primena žmogaus paraudimą. Toks pokytis susijęs su sustiprėjusia kraujotaka arti odos paviršiaus. Kadangi skruostų srityje nėra plunksnų, spalvos pasikeitimas gerai matomas.
Jos taip pat pakelia ar papučia plunksnas įvairiose kūno vietose. Taip perduoda emocinę ar socialinę žinutę. Kai kurios net gali išskleisti sparnus taip, kad jie primena angelo sparnus. Toks vaizdas atrodo išties įspūdingai.
Retos rūšys ir pastangos jas išsaugoti
Viena maža mėlyna arava tapo gerai žinoma animaciniame filme. Vėliau ši rūšis buvo paskelbta išnykusia laisvėje. Tai paskatino naujas veisimo ir grąžinimo į gamtą programas. Iš nelaisvėje išaugintų paukščių dalis buvo ruošiama sugrįžti į natūralią buveinę.
Tokios pastangos rodo, kad aravoms reikia apsaugos. Jų grožis ir sumanumas traukia žmones, bet tai negarantuoja saugios ateities gamtoje. Kai kurios rūšys išlieka labai trapios. Todėl jų išsaugojimas tebėra svarbus uždavinys.
