Šarka dažnai laikoma įkyriu ir ne itin mėgstamu paukščiu. Tačiau jos elgesys, gebėjimai ir vieta gamtoje rodo visai ką kita.
Sumanus paukštis, kurį žmonės dažnai nuvertina
Šarkos priklauso prie itin protingų paukščių. Jos geba atpažinti save veidrodyje, slėpti maistą ir vėliau tiksliai jį surasti. Toks elgesys būdingas labai nedaugeliui gyvūnų.
Gamtoje šarkas stebintys žmonės seniai pastebi jų gudrumą. Jos vengia žmogaus, kuris nešasi ginklą, tarsi suprastų pavojų. Taip pat jas galima išmokyti atkartoti garsus. Šarkos kaupia maistą slėptuvėse ir nepaprastai tiksliai jas prisimena.
Pagal intelektą jos artimos kitiems varninių šeimos paukščiams. Tai ta pati grupė, kuriai priklauso krankliai, kovai, kuosos ir krankliai. Šie paukščiai pasižymi panašiu smalsumu, atmintimi ir prisitaikymu.
Skirtingos šarkų rūšys ir jų gyvenimo būdas
Vienos rūšies šarkos aptinkamos tik tam tikrose vietovėse. Pavyzdžiui, geltonsnapės šarkos gyvena tik viename Kalifornijos regione. Jos neperžengia kalnų grandinių, todėl jų paplitimas gana ribotas.
Šios šarkos gyvena visus metus ir yra socialios. Poros lizdus suka netoli viena kitos, kartais visai nedideliu atstumu. Vienoje stebėtoje kolonijoje viename kanjone buvo rasta nuo penkiolikos iki dvidešimties lizdų.
Tokios šarkos apibūdinamos kaip pusiau kolonijinės. Jos krauna didelius kupolo formos lizdus iš šakelių. Įėjimas paprastai būna šone. Kartais lizdai įsikuria amalų kupstuose, todėl juos ne visada lengva pastebėti.
Tiek geltonsnapės, tiek kitų rūšių šarkos dažniausiai sudaro ilgalaikes poras. Manoma, kad jos poruojasi visam gyvenimui. Lizdą abu paukščiai stato kartu. Patinas dažniau neša šakeles išorinei daliai, o patelė rūpinasi vidumi, iškloja jį dumblu ir žole.
Patelė padeda kiaušinius, o jų skaičius priklauso nuo rūšies. Dažniausiai per metus išauginama viena vada.
Šarkos iš karto išsiskiria savo išvaizda. Jų plunksnos juodos ir baltos, o sparnuose bei uodegoje matyti melsvai žalsvas žvilgesys. Sparnai trumpi, tačiau uodega ilga, kartais beveik tokio pat ilgio kaip visas kūnas.
Snapas stiprus ir ryškus, primenantis kranklio. Priklausomai nuo rūšies, jis būna geltonas arba juodas. Suaugusios šarkos paprastai siekia nuo 45 iki 60 centimetrų ilgio. Jų svoris gali būti nuo 2 iki 3 kilogramų. Sparnų mojis dažniausiai siekia apie 55–61 centimetrą.
Ką šarkos ėda
Šarkos yra prisitaikančios maitintojos. Jos renka tai, ką lengviausia rasti konkrečioje vietoje ir konkrečiu metu. Kartais jos lesa dvėselieną, tačiau tai tik nedidelė jų mitybos dalis.
Dažniausiai šarkos ieško maisto žolėse ir dirvoje. Jos lesa vabzdžius ir kitus smulkius gyvūnus. Prireikus gali sumedžioti ir mažus žinduolius.
Šie paukščiai pasižymi ir keletu neįprastų elgesio bruožų. Vienas iš jų dažnai siejamas su savotiškomis laidotuvėmis. Kai šarkos aptinka negyvą savo gentainį, net ir likučius po plėšrūnų, aplink susirenka daugiau paukščių. Jos garsiai krykštauja ir neramiai elgiasi.
Manoma, kad taip jos atpažįsta saviškį ir reaguoja į jo žūtį. Tai rodo stiprų socialinį ryšį. Toks elgesys gali padėti paukščiams suprasti, kas nutiko grupei ir kaip tai paveiks jų padėtį.
Kitas įdomus reiškinys pastebimas pavasarį. Tada kelios šarkos susiburia į triukšmingą būrį ir garsiai skraido medžiuose. Toks elgesys siejamas su teritorijų tikrinimu.
Šie susibūrimai dažnai reiškia, kad stipresni grupės nariai bando perimti užimtas vietas. Kitaip tariant, jie tikrina, ar įmanoma išstumti seną porą ir užimti jų teritoriją. Taip jaunos šarkos kartais įsitvirtina, o senesnės praranda savo vietą.
Kodėl šarkos turi blogą vardą
Šarkos ilgai buvo vaizduojamos neigiamai. Liaudies pasakose ir vaikų eilėraščiuose jos dažnai rodytos kaip blizgančius daiktus vagiančios ar nelaimę pranešančios būtybės. Toks įvaizdis stipriai prisidėjo prie jų blogos reputacijos.
Prie to prisideda ir tai, kad žmonės nemėgsta dažnai matomų gyvūnų. Kai paukštis tampa įprastas, jis neretai laikomas žalingu. Šarkos perima ir kitų paukščių lizdus, kartais lesa kiaušinius ar jauniklius, todėl žmonėms jos atrodo itin nepageidaujamos.
Vis dėlto panašius nuostolius daro ir kiti plėšrūnai. Kai kurie jų veikia nepastebimai, todėl sulaukia mažiau pykčio. Naminės katės taip pat sunaikina daugiau paukščių, tačiau dėl to kaltinamos rečiau.
Žmonės, kurie reguliariai dirba su šarkomis, dažnai jas vadina kenkėjais. Tačiau toks požiūris neretai skatina žiaurų elgesį. Gaudymas specialiais spąstais taip pat kelia gyvūnams daug kančių.
Šarkų gausėjimas sutapo su bendru giesmininkų mažėjimu. Dėl to daugelis žmonių automatiškai susiejo šiuos du reiškinius. Tačiau priežastinis ryšys nebuvo patvirtintas.
Šarkos tikrai lesa giesmininkų kiaušinius ir jauniklius. Vis dėlto tai daro ir daugelis kitų plėšrūnų. Smulkūs paukščiai yra prisitaikę prie tokių grėsmių ir dažnai peri pakartotinai.
Šarkos tautosakoje
Šarkos svarbios ir įvairių Šiaurės Amerikos vietos tautų pasakojimuose. Jų reikšmė skiriasi priklausomai nuo genties ir tradicijų.
Kai kur šarka laikoma triukšminga, įkyraus būdo ar paskalų nešiotoja. Kitose bendruomenėse ji vertinama visai kitaip. Ten šis paukštis laikomas draugu arba svarbiu žinianešiu iš dvasinio pasaulio.
