Snieginė pelėda yra kur kas įdomesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai ryškiai balta plėšrioji paukštė geltonomis akimis, gyvenanti šiauresniuose Šiaurės Amerikos, pietinės Kanados, šiaurės Europos ir Azijos regionuose. Jei pasiseka ją pamatyti, įspūdis paprastai išlieka ilgam.
Balta išvaizda ir neįprastas gyvenimo ritmas
Šiam paukščiui puikiai tinka vardas, siejamas su sniegu. Jo plunksnos beveik baltos, o mėgstamos vietos dažnai primena žiemišką kraštovaizdį. Dar viena savybė išskiria šią pelėdą iš daugumos kitų. Nors daugelis pelėdų aktyvios naktį, ši rūšis dažniau ilsisi tamsiuoju paros metu ir medžioja dieną.
Apie šiuos paukščius per daugelį metų sukaupta nemažai žinių. Tyrėjai pradėjo juos stebėti Arkties pakrantėje dar devintajame dešimtmetyje, o vėliau pastebėjo ir daug kitų įdomių elgesio ypatybių. Pasirodo, ši rūšis stebina ne tik išvaizda, bet ir savo gyvenimo būdu.
Pelėdos, kurios sulaukia daugiausia dėmesio
Nors pasaulyje yra šimtai pelėdų rūšių, būtent ši baltoji pelėda dažnai sulaukia daugiausia susižavėjimo. Tyrėjų darbas su ja paprastai pritraukia nemažai dėmesio, klausimų ir susidomėjimo iš gamtos mylėtojų.
Pelėdos apskritai yra vieni geriausiai atpažįstamų paukščių. Tačiau balta arktinė pelėda žmonėms dažnai sukelia dar stipresnę reakciją. Matant ją gyvai, daugeliui tiesiog išsprūsta susižavėjimo žodis. Galbūt tam įtakos turi jos šviesi išvaizda, primenanti švarą ar trapumą. Bet kokiu atveju, šis paukštis palieka stiprų įspūdį.
Staigios migracijos ir netikėti pasirodymai
Veisimosi laikotarpis prasideda arktinės vasaros metu, kai prie Šiaurės ašigalio šiek tiek atšyla. Atėjus žiemai, lizdai paliekami, o paukščiai patraukia į šiltesnes vietas. Jiems tai gali reikšti Kanados Arktį ar kitus snieguotus regionus.
Ypač didelį susidomėjimą sukelia reiškinys, kai daug jaunų pelėdų vienu metu pasitraukia į pietus. Toks judėjimas vyksta periodiškai ir dažnai apima keturių ar šešių mėnesių jauniklius. Tuomet paukščiai iš Arkties tundros pasiekia pietines Kanados vietoves ir net JAV šiaurę.
Tokiais metais žmonės masiškai vyksta jų stebėti. Kartais atvyksta net tie, kurie paprastai visai nesidomi pelėdomis. Kai kurios rūšies jaunikliai pasirodo labai toli nuo įprastų buveinių. Retais atvejais jie pastebėti net pietinėse JAV vietovėse ar salose Ramiajame vandenyne.
Patinai ir patelės atrodo nevienodai
Ši rūšis išsiskiria tuo, kad patinai ir patelės atrodo gana skirtingai. Jauni paukščiai kurį laiką primena pateles. Pastarosios visą gyvenimą išlaiko tamsesnius dryžius ir dėmes ant balto veido bei plunksnų. Patinai turi tokį pat gelsvą atspalvį akyse nuo pat jauno amžiaus.
Augant patelės išlaiko daugiau tamsių žymių. O dalis patinų su metais beveik visai pabąla ir tampa labai šviesūs. Tam prireikia maždaug trejų metų. Vis dėlto ne visi patinai pasidaro beveik visiškai balti. Kai kurie išlaiko tamsesnius raštus ir suaugę.
Manoma, kad tai susiję su poravimosi konkurencija. Jauni patinai, kurie per daug primena pateles, dažniausiai nesiveisia. Tik vyresni, šviesesni patinai įsitvirtina savo teritorijose ir susilaukia palikuonių.
Patelės didesnės ir sunkesnės
Patelės yra didesnės už patinus. Jos taip pat laikomos agresyvesnėmis, o patinai dažniau pasižymi greičiu ir lengvesne išvaizda. Suaugusi patelė gali sverti apie 1,8–2,2 kilogramo. Patinai paprastai sveria apie 1,3 kilogramo.
Skiriasi ir sparnų mostas. Patelės sparnų ilgis siekia maždaug 1,3–1,5 metro. Patinų jis kiek mažesnis. Suaugusi patelė gali būti net didesnė už įspūdingo dydžio šiaurės Amerikos raguotąją pelėdą. Tarp didžiausių pelėdų pasaulyje pirmauja dar didesnė rūšis iš Azijos regiono.
Pagrindinis grobis yra lemingai
Šių pelėdų gyvenimas labai priklauso nuo lemingų gausos. Kai jų daug, pelėdoms tai būna geri metai. Per stebėjimų laikotarpį jos sumedžiojo dešimtis tūkstančių šių smulkių graužikų. Kai lemingų sumažėja, pelėdos gali visai nesiveisti arba užauginti mažiau jauniklių.
Jeigu pagrindinio grobio trūksta, jos pereina prie kitų gyvūnų. Mityboje atsiranda laukiniai paukščiai, pakrančių paukščiai, antys ar kirai. Sunkesniais laikotarpiais jos gali medžioti ir žuvis, varles, vėžius bei vabzdžius. Tačiau lemingai svarbūs ne tik kaip maistas. Jie turi reikšmės ir poravimosi laikotarpiui.
Lizdai ir jauniklių išsirita ne vienu metu
Į veisimosi vietas prie Arkties krantų pelėdos grįžta vėlyvą balandį arba gegužę. Tuo metu tundra dar būna sukaustyta šalčio, o vietomis dengta sniegu. Lizdui paukščiai išrausia negilią duobutę ant kalvelės ar keteros. Ją formuoja naudodami kūno šilumą, letenas ir snapą.
Patelė gerais metais gali sudėti apie dešimt ar dvylika kiaušinių. Dažniau jų būna maždaug penki. Po maždaug 32–35 dienų jaunikliai ima ristis vienas po kito. Jie ne visi išsirita tą pačią dieną, todėl lizde gali būti skirtingo amžiaus jauniklių.
Kiaušinius peri tik patelė. Patinas tuo metu neša maistą ir saugo ją nuo priešų, tokių kaip lapės, baltieji lokiai ar kiti plėšrūnai.
Kodėl ši pelėda tapo tokia garsi
Ši baltoji pelėda daugybei žmonių pažįstama ir iš populiarios literatūros. Jos pasirinkimas nėra atsitiktinis. Balti pelėdų atvaizdai nuo seno siejami su magija, o pelėdos apskritai laikomos išminties simboliu. Toks ryšys siekia labai senus laikus, kai pelėda buvo siejama su išminties deive.
Galima sakyti, kad šis paukštis turi ir gamtos, ir simbolinę galią. Jis traukia akį savo išvaizda, bet kartu išsiskiria neįprastu elgesiu. Dėl to snieginė pelėda ir šiandien išlieka vienu įsimintiniausių Arkties paukščių.
