Kivis yra nedidelis neskraidantis paukštis, tačiau jo bruožai tikrai neįprasti. Ši Naujosios Zelandijos gyventoja išsiskiria į plaukus panašiomis plunksnomis, šnervėmis snapo gale ir labai gera uosle. Nors išvaizda kukli, šis paukštis yra vienas ryškiausių šalies gamtos simbolių.
Mažas paukštis, artimas dideliems neskraidantiems giminaičiams
Kivis priklauso neskraidančių paukščių grupei, kuriai priskiriami ir stručiai bei emu. Tai mažiausias šios grupės atstovas. Šiuolaikiniai genetiniai tyrimai rodo, kad artimiausi jo giminaičiai yra jau išnykę drambliniai paukščiai iš Madagaskaro.
Yra kelios kių rūšys, bet jų dydis ir kūno sandara panaši. Didžiausios rūšies patelės užauga maždaug iki 45 centimetrų ir sveria apie 3,3 kilogramo. Patinai paprastai būna mažesni, jų svoris siekia maždaug 2,4 kilogramo.
Kuo kivis toks išskirtinis
Kivis aktyvus naktį, todėl dienomis dažniausiai ilsisi. Toks gyvenimo ritmas skiriasi nuo daugelio kitų paukščių.
Vienas įdomiausių jo požymių yra šnervės snapo gale. Būtent taip paukštis ieško maisto po žeme ir nukritusių lapų sluoksnyje. Jo racione gali būti sliekų, vabzdžių ir uogų.
Dar vienas išskirtinumas yra plunksnos. Jos primena plaukelius ir padeda paukščiui susilieti su aplinka. Sparneliai yra labai maži, todėl skraidyti kivis negali.
Nors pats paukštis nedidelis, jo kiaušiniai yra stulbinamai dideli. Kartais vienas kiaušinis sudaro net penktadalį patelės kūno svorio. Proporcingai kūno masei tai vieni didžiausių kiaušinių visame paukščių pasaulyje.
Kur gyvena skirtingos kių rūšys
Kių galima sutikti keliose Naujosios Zelandijos vietovėse. Vienos rūšys gyvena šiaurinėje saloje, kitos labiau paplitusios pietinėje. Yra ir tokių, kurios aptinkamos Stiuarto saloje bei kai kuriose mažesnėse pakrantės salose.
Didžiausia rūšis dažniau randama Pietų saloje ir vakarinėje jos dalyje. Tuo tarpu rudosios kių populiacijos yra labiau paplitusios. Kai kur paukščiai laikomi vietose, kur stengiamasi visiškai apsaugoti juos nuo plėšrūnų.
Šie paukščiai mėgsta vietas, kur gausu purios žemės ir lapų paklotės. Stipriomis kojomis jie kasa urvus po nuvirtusiais rąstais arba tankioje augmenijoje. Kadangi maisto ieško naktį, jiems ypač svarbi gera uoslė.
Kaip atrodo kių gyvenimo ciklas
Patelė dažniausiai padeda vieną kiaušinį, kartais du. Juos deda urve, o perėjimu rūpinasi patinas. Šis etapas trunka ilgai, maždaug nuo 75 iki 85 dienų.
Išsirita mažas, bet jau plunksnuotas viščiukas. Kad prasimuštų pro lukštą, jis naudoja tam skirtą dantuką. Tai padeda jam išsiristi savarankiškai.
Jaunikliai gana greitai tampa nepriklausomi. Suaugę paukščiai jų nemaitina, todėl mažyliai maisto turi ieškoti patys. Dėl to jie yra labai pažeidžiami plėšrūnų, ypač ten, kur atsirado įvežtiniai pavojai.
Ar kiams gresia pavojus
Per ilgą laiką šių paukščių sumažėjo dėl buveinių nykimo. Ypač daug žalos padarė miškų kirtimas. Vėliau, kai šis procesas buvo pristabdytas, didžiausia grėsmė tapo įvežtiniai plėšrūnai, tokie kaip katės, šunys ir šeškai.
Dėl to apsauga tapo būtina. Kiui suteiktas saugomas statusas, o specialistai stengiasi užtikrinti, kad jaunikliai išgyventų, o suaugę paukščiai galėtų saugiai gyventi rezervatuose ir nuo plėšrūnų apsaugotose salose.
Kokios priemonės padeda išsaugoti šį paukštį
Saugant šią rūšį, paukščiai perkeliami į vietas, kur nėra plėšrūnų. Ten jie auginami tol, kol tampa pakankamai stiprūs apsiginti patys. Tokia praktika padeda didinti jų išlikimo galimybes.
Prie apsaugos prisideda valstybinės ir vietinės gamtosaugos iniciatyvos. Jos rūpinasi ir buveinėmis, ir paukščių populiacijomis. Taip pat daug dėmesio skiriama visuomenės švietimui, kad šis išskirtinis paukštis neišnyktų.
Kivis yra puikus pavyzdys, kaip mažas paukštis gali tapti labai svarbiu šalies gamtos ženklu. Nors jis neskraido ir atrodo neįprastai, būtent tai daro jį tokiu įsimintinu.
