Teorijos apie mūsų civilizacijos ateitį

Teorijos apie mūsų civilizacijos ateitį

Mūsų civilizacijos horizontas niūrus, o žmonija artėja prie radikalių ir nevaldomų pokyčių slenksčio. Vartotojai šiais laikais tapo agresyvaus ekonomikos augimo taikiniu, verčiami pirkti viską, ką jiems užkliudo rinka. Siekiant patenkinti besitęsiančio ekonomikos augimo poreikius, gamybos tempas nuolat spartinamas, o inžinieriai laužo smegenis sugalvoti naujų išradimų. Gaminami patrauklesni produktai (kompiuteriai, televizoriai ir panašiai), siekiant laimėti rinkoje, randama būdų, kaip trumpą laiką išlaikyti prekių populiarumą. Taigi, gamyba buvo pakeista ir perkalibruota gaminiams, kurie yra patikimi tik neviršijant garantijos ribų. Kai prekė sugenda, kol pasibaigė garantija, pirkėjas suskubs pirkti naują.

Industrializacija ir nesustabdomos ekonominės lenktynės turtinguosius padarys tik turtingesniais, o vargšus – skurdesniais. Tai didina atotrūkį tarp skurstančiųjų ir turtingųjų ir reikalauja pasaulinės ekonomikos krizės. (Industrializacija ir žmonių darbo jėgos pakeitimas mašinomis ir robotais išsigims į perteklinę prekių gamybą ir didesnį darbo jėgos atleidimą; taigi, pardavimo ir pirkimo galimybės sumažės ir sukels pasaulinę ekonomikos krizę.) Mūsų planeta dėl nevaržomo prekių vartojimo pavirs dykyne. Dar blogiau, kad neatsakingai naudojant gamtos išteklius kada nors žemė pasiduos, o mūsų civilizacija išnyks, kaip ir praeityje.

Matyt, Jacques’as Fresco turi sprendimą, kaip užkirsti kelią šiai katastrofai.

(Skaitytojui: prieš skaitant šį skyrių rekomenduoju pažiūrėti „Future by Design Jacque Fresco“)

Jo teorija remiasi dviem pagrindiniais principais:

a) Daugiau neturėtume naudoti pinigų kaip teisėtos mokėjimo priemonės.

b) Mes visi esame lygūs ir turėtume turėti laisvą prieigą prie mums reikalingų prekių (Fresco 2006).

Jacque’as Fresco apmąstė iki paskutinių techninių naujos civilizacijos kūrimo detalių ir pateikė išsamius miestų statybų sausumoje ir jūroje projektus, kruopščiai aprašytus ir suprojektuotus: transportą, vaikų ir jaunimo švietimą, socialinę veiklą, sveikatos priežiūrą, ir taip toliau ir taip toliau (Freska 2006). Galima teigti, kad jo teorija apie žmonijos evoliuciją iš šio reikalo perspektyvos yra sudėtinga ir tikrai racionali.

Neabejoju, kad žmonija pasieks tokį išsivystymo lygį, bet kažkas kelia tokius klausimus: ar Jacques’as Fresco galvojo apie psichologinį veiksnį, turintį įtakos žmonėms? Ar esame pasiruošę tokiems dramatiškiems pokyčiams? Kas atsitiktų su žmonių mentalitetu, jei staiga visi taptume lygūs ir niekam nieko nepriklausytų, o nuosavybės jausmas nustotų egzistavęs, o darbas nebūtų atlyginamas, o dirbantis milijoninį darbą uždirbtų tiek pat, kiek dirbęs žemą darbą ? Kas nutiktų jų psichikai, jei kompetencija būtų panaikinta? Kas vis tiek norėtų dirbti ir dirbti, jei derlius būtų laisvas?

Noriu pasakyti, kad tai, kas trukdo mums judėti link Jacque’o Fresco numatytos visuomenės, yra mūsų visuomenėse vyraujantis materialus mąstymas (žr. „Mąstymas“, p. 190). Norint sukurti visuomenę, pagrįstą Jacques’o Fresco idėjomis, visiems esamiems protams, įskaitant lyderius, gali tekti pakeisti ištikimybę nuo materialaus mąstymo prie dvasinio mąstymo (žr. „Mąstymas“, p. 190). Jei liksime to paties senojo mentaliteto kaliniai, jaukiai įsprausti į savo materialaus mąstymo glėbį, galutinai išjudinsime pasaulinę ekonominę krizę. Ir jei bandysime kurti savo visuomenes vadovaudamiesi Jacque’o Fresco modeliu ir remdamiesi savo senu materialaus mąstymo principu, mūsų laukia apgailėtinas visų buvusių komunistinių šalių likimas. Jei mūsų mąstymas liks nereformuotas ir mus vis dar sukausto Jacques’o Fresco principas, praeities vaiduokliai vėl atvers savo vartus.

Prisiminkime komunistines šalis. XX amžiaus sandūroje Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas sukūrė komunistinį modelį, panašų į Jacques’o Fresco aprašymus, ir, remiantis jų filosofija, atsirado SSRS ir kitos komunistinės valstybės. Nepaisant daug žadančių komunistinių šalių, ypač SSRS, įstatymų, tokių kaip žmonių lygybė, žmonėms priklausantis turtas, visiems siūlomas nemokamas mokslas, sveikatos apsauga ir pan., sistema galutinai žlugo. Kyla klausimas, kodėl?

Pirmiausia pakalbėkime apie žmonių lygybės principą. SSRS gydytojas uždirbdavo mažiau nei šiukšlių surinkėjas, o direktorius gaudavo tokį pat atlyginimą kaip ir eilinis darbuotojas, ar net mažiau. Turtai (žemės ūkis, gamyklos, darbai, pastatai ir t. t.), taip trimituojami, kad priklausė žmonėms, iš tikrųjų priklausė valstybei. Kitaip tariant, teisėto savininko nebuvo. Konkurencijos ir nuopelnais pagrįsto atlyginimo stoka, neegzistuojantis privačios nuosavybės jausmas pakeitė žmonių mintis ir požiūrį į valstybę ir visuomenę. Nuo paprastų darbininkų iki valstybių vadovų jie visi bandė pasisavinti, pasisavinti ir padėti sau darbo vietoje ir aplinkui turimą turtą. Taigi ūkininkai vogė maistą, statybininkai plėšė medžiagas, vadybininkai, turintys prieigą prie darbo patarimų, naudojo savo galią skirdami nuomai subsidijuojamus namus (buvo suteiktas nemokamas valstybinis būstas, kuris vėliau tapo šeimos nuosavybe) ir skatino savo artimuosius ir draugus jį įsigyti. . Valstybių vadovai vogė aukštu lygiu, manipuliuodami didžiulėmis masėmis savo interesais. Dėl to susiformavo supuvusi visuomenė, kurioje vogimas, melas, nepotizmas ir partizanavimas stovėjo aukščiau įstatymų.

Tačiau tokia būsena negalėjo tęstis amžinai. Ekonominės plėtros metais konkurencija buvo pagrindinis materialiu mąstymu pagrįstos evoliucijos stimulas. Jei jie ir toliau nekonkuruos tarpusavyje, žmonės neišvengiamai vėl atsiliks. Pažvelkime į tuos, kurie garantavo gerovę ir nesijaudina dėl rytojaus. Žmonės, esantys Indijos rezervate visoje Kanadoje arba gyvenantys iš socialinės pašalpos Kanados Kvebeko provincijoje, gauna didelę finansinę paramą iš vyriausybės ir gali gauti nemokamą sveikatos priežiūrą bei kitus draudimus.

Nebūdami užsiėmę darbu ir nesirūpindami savo ateitimi, jų mąstymas ir socialinis elgesys pasuka iškreiptu keliu. Statistinis dirbančiųjų ir tų, kurie lieka namuose (iš Kanados indėnų rezervų arba gyvenančių iš socialinės pašalpos), palyginimas rodo, kad nedirbančių asmenų nusikalstamumas ir piktnaudžiavimas narkotikais ar alkoholiu, pedofilija, kraujomaiša, depresija ir savižudybės yra didesni. Namuose būti patogu, daug kartų šeimų – senelių, tėvų, vaikų, anūkų – tinkama gyventi iš socialinės paramos, o ne eiti į darbą.

Kitas pavyzdys yra žemų darbų pobūdis. Jacque’as Fresco teigia, kad vis daugiau žmonių imsis mokslo ir tyrimų, gamtos tyrinėjimų, biochemijos ir t. t. profesijos, o visa kita liks mašinoms ir robotams (Fresco 2006). Galima teigti, kad bus daugybė darbų ir amatų, kurių robotai negali atlikti: valymas, maisto gaminimas restoranuose, konsjeržo ir registratūros klientų aptarnavimas, gyvulininkystė, mėsininkystė, lauktuvių stalai ir varpinių darbas. Šiuos darbus visada atlikdavo žmonės, kurie norom nenorom turėjo juos atlikti. Kai visi viską turės ir niekam nebereikės dirbti, tų darbų nebereikės. Tačiau kažkas turi tai padaryti. PSO?

Dėl to turėtume aidiu balsu savęs paklausti, ar norime perduoti šį palikimą savo palikuonims ir ką turėtume daryti, kad nukreiptume jų likimus į nepriekaištingą krantą.

Nors turiu idėjų, prieštaraujančių Jacques’o Fresko ir jo teorijai, manau, kad jo principas galėtų būti puiki pradžia visos planetos gyvybei tol, kol mūsų civilizacija pakyla į dvasinio mąstymo lygį.

Iki šiol materialinis pasitenkinimas buvo žmonijos evoliucijos variklis. Štai kodėl buvo išrastos įvairiausios transporto priemonės – palengvinti žmogaus darbą ir optimizuoti mūsų gyvenimą. Buvo sukurtos naujovės žmonių darbui tobulinti, o išradinėti liko nedaug. Problema ta, kad ne visi išradimai yra skirti tikrajai žmonių naudai, o veikiau žmonių godumo patenkinimui. Mūsų pinigų ir turto troškimas bei fizinis pasitenkinimas drumsčia mūsų mąstymą ir trukdo įsivaizduoti tikrąjį mūsų likimą.

Iki šiol buvome užsiėmę savo kūno tyrinėjimu ir fizinio pasitenkinimo ieškojimu. Dabar manau, kad laikas sutelkti dėmesį į mūsų sielų ir jų santykių su mūsų kūnu, pasauliu ir visa visata tyrimą.

Tačiau pirmiausia pažinkime save ir raskime atsakymus į šiuos klausimus: kas mes tokie? Kodėl mes turime kentėti? Koks mūsų egzistavimo tikslas? Kas yra visata? Ką turėtume daryti, kad gyventume harmonijoje su Juo? Ir taip toliau.

Tik žinodami atsakymus į šiuos klausimus pereisime prie naujos mąstymo formos, dvasinio, ir pakilsime į aukštesnį, Žako Fresko aprašytą lygį.

Ištrauka gavus leidimą iš „Dievo likimas ir ženklai: dvasinė psichoanalizė“, autorius Ionelis Rotaru.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *